| |
Atgal
::
Toliau
| Pelėda: |
Fausta |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 23:18:09 |
Maza mergaite su didele sirdim
Dideliame pilkame mieste...uz aukstos murines tvoros...stovi bespalvis namas...uzkaltom langinem,o tam name...to namo didziausiame kambaryje...sedi maza mergaite su didele sirdim ir verkia...milziniskos asaros degina jos veida...ne akimirkos negailedamos jos...o sirdis taip virpa,jog,rodos,tuoj tuoj subyres i begale mazu daleliu..."Ir gerai,tegu sau!-pagalvojo mergaite.-Nereik man sirdies,nereik to skausmo ir pavydo...nereik asaru!"
Tyla...laukimas...o gal maldavimas?...Ir stai pilkos namo durys prasiveria...mergaite pakyla ir iseina...
Didele pilka gatve...Dideli bespalviai zmones,placiai atmerktom akim...ir maza mergaite deganciu veidu...
Ji eina gatve ,o astrus grindinys zeidzia jos basas kojas...ir raudonas kraujas liejasi spalvindamas,kiekviena pilkos gatves akmeni...Praeiviai perkreiptais veidais slykstejosi ta butybe panasia i zmogu...ir vis kartojo:
-Kas tu ?!Ar tu Zmogus?
Sie zodziai nesiliove skambeje ir galiausiai jie susiliejo i beprotiska,kurtinanti spengima...Ta butybe rankomis uzsidenge ausis,stengdamasi negirdeti viso to...bet tai buvo beprasmiska...ji pasileido begti vis greiciau ir greiciau...jau nebejausdama to beprotisko skausmo...ji bego-bego,kad pasisleptu...
Balsai nutilo...nepaprasta tyla...mergaite atmerke akis...Ir tik dabar suprato,kad ji stovi ant zalios kalvos,o vakaruose besileidzianti raudona saule gloste ir ramino praverktas akis.Neseniai prasiskleidusios geles gyde kruvinas kojas.
Lengvas atodusis...mergaite sudeda rankutes ant sirdies,lyg tikrindama ar si dar nesubyrejo...skruostu nurieda asara-palengvejimo asara...Ir tik dabar maza mergaite pajunta,kad ji yra viso sito pasaulio dalis,ir nesvarbu kokia ji bebutu...Cia stovedama ji pazada sau,jog daugiau nebegris i ta dideli juodai balta miesta...ir kad stengsis pazinti kitokia vienatve.....
|
| Pelėda: |
laimusyte |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 22:13:52 |
|
little heaven |
| Pelėda: |
laimusyte |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 01:00:27 |
Naktis ir vėl pasipuošė savo žvaigždėtu rūbu. Miesto languose viena po kitos gesta šviesos, bet aš dar nemiegu. Naktis- mano metas. Sėdžiu ant palangės ir žiūriu į vėjo drąskomus medžius šalia ežero. Atrodo baugiai...
Nebijau.
Man jau nebesvarbu... Išeinu į kiemą. Vėjas iš karto į mane bloškia savo nesutramdomą jėgą.
Nebijau.
Man jau nebesvarbu. Lėtais žingsniais, žvelgdama žemyn ir vilkdama kojas asfaltu žengiu pirmyn. Gatvė dar apšviesta... Kur nekur eina keisti, juodi, ir niūrūs žmonės... Su savo gąsdinančiais veidais.
Nebijau.
Man jau nebesvarbu... Prieinu ežerą. Atsisėdu ant kranto ir leidžiu šaltam naktiniam vėjui smelkti mano kūną... Šaldyti jausmus ir protą... Aplink tuščia... Tik keistai šnara krūmai.
Nebijau.
Man jau nebesvarbu... Iš akių ima kristi šaltos, sūrios ašaros. Atsistoju, nebenoriu čia būti... Viskas šitaip nusibodę. Jaučiuosi kaip vienišas paukštis narve. Niekur negalintis ištrūkti, pabėgti nuo savęs ir savo minčių... Staiga smarki vėjo ranka mane pastumia atgal. Apsisuku. Vėl einu gatve... Šviesų mieste beveik nebeliko, kaip ir žmonių...
Nebijau.
Man jau nebesvarbu... Einu lėtai tarsi apgalvodama kiekvieną žingsnį, tarsi žengus šiek tiek į šoną viskas sugriūtų... Staiga už nugaros išgirstu žingsnius. Stiprius, skubančius. Nežinia kodėl imu eiti greičiau. Žingsniai už nugaros taippat sutankėja. Neatsisuku. Užsimerkiu. Bet einu į priekį. Staiga pajaučiu ranką ant savo peties... Sustoju. Lėtai atsisuku...
Nebijau.
Man juk jau nebesvarbu... Bet... Prieš save matau skaisčiai mėlynas akis. Tokias nuoširdžias, žiūrinčias į mane ne piktai, o taip švelniai... Žmogus tyli, bet jo akys viską pasako.
- Ką čia veiki viena, tokiu metu? Tai šiaip jau pavojinga.- išgirstu vyrišką balsą. Tyliu. Tyli ir jis. Galų gale susivokiu, jog reikia kalbėti (nes tos skaisčiai mėlynos akys... Tokios panašios.. Ne.. Užteks.)
-Mąstau, bet nebijau.-ramiai ištariu. Jis nusišypso. Pažiūri į dangų ir parodo pirštu į dangų.
-Gražu.
-Gražu...
-Nori pažiūrėti iš arčiau?-pasiūlo. Tyliu. Bet ko gero jis mato mano abejojantį ir jau šiek tiek išsigandusį žvilgsnį...
-Nebijok,-nusišypso- juk aš ne pabaisa, lipam ant stogo... Ten praleidžiu dalį naktų... Ant stogo? O jis toks panašus į mane... Jis ištiesia ranką:
-Einam? Kažkaip netikėtai man net nespėjus susivokti mano drebanti iš šalčio ranka atsiduria šiltam jo delne.
Nebijau.
Jis kitoks... Jis- naktinis paukštis mėlynoma akim...
|
| Pelėda: |
Fausta |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 00:34:08 |
Jei zeme po kojom senai praradai,
Jei geles nuvyto ir dega namai,
Jei neturi zodziu,nes ner kas klausys Tau lieka tik viena-ATMERKTI AKIS
Kai tylancios dainos laimingam krante
Tau sako,kad meile paliko tave,
Jei tas,kas isejo,atgal nebegris,
Tau lieka tik viena ATMERKTI AKIS.
Bet viskas aplinkui zaidimas tiktai.
Zaidimas,kur stebi kazkas is aukstai.
Kai uzduoti savo kiekvienas atliks,
tau liks tiktai viena ATMERKTI AKIS.
ATMERKTI AKIS
Kai nebesisvies
Kita iseitis.
ATMERKTI AKIS.
PAKELTI AKIS.
(A.M.) |
| Pelėda: |
wicked soul |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 00:30:02 |
|
...Klano dukters sypsena atvers duris nuotykiams ir sirdis prisipildys dziaugsmingo nerimo zengiant i dar nepazistama rytoju... |
| Pelėda: |
wicked soul |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 00:25:01 |
|
Pankai-Ne-Diedai - jis slapias skuduras kiaulideje.... |
| Pelėda: |
paskendusi vasara |
| Laikas: |
2003 birželio 14, 00:16:31 |
kartais taip buna, kad rodos jautiesi ikalinta tarp keturiu sienu tarp keturiu savo miesto sienu rodos erdve ir atvira bet visa tai klaustrofobiskai slegia..
Todel reikia isilaisvinimo..
pakeisti aplinka padaryti kazka ko paprastai neisdrystum padaryti..
kokia nesamone kuri atgaivintu siela ir sugrazintu viska i savo vietas...
|
| Pelėda: |
paskendusi vasara |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 23:37:17 |
|
o as jau beveik patikejau, kad laime tai neiliuzija... |
| Pelėda: |
Asta |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 22:48:06 |
|
life's standing at the door. |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 02:00:05 |
|
MAN-SON |
| Pelėda: |
laimusyte |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 01:20:04 |
|
O siandien 6a keltis... |
| Pelėda: |
Ūsuotis - Kvbc |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 00:28:55 |
Peeeeeeenktadienyyyyyysssssss,
tryyyyyyyllllllllliktaaaaaaaą!
gerai, kad nereiks ne ta koja iš lovos išlipt,.. geriausias būdas - visai neit miegot... :))) |
| Pelėda: |
Ūsuotis - Kvbc |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 00:28:50 |
Peeeeeeenktadienyyyyyysssssss,
tryyyyyyyllllllllliktaaaaaaaą!
gerai, kad nereiks ne ta koja iš lovos išlipt,.. geriausias būdas - visai neit miegot... :))) |
| Pelėda: |
Ūsuotis - Kvbc |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 00:27:34 |
Peeeeeeenktadienyyyyyysssssss,
tryyyyyyyllllllllliktaaaaaaaą!
gerai, kad nereiks ne ta koja iš lovos išlipt,.. geriausias būdas - visai neit miegot... :))) |
| Pelėda: |
laimusyte |
| Laikas: |
2003 birželio 13, 00:25:17 |
As pasiilgstu tu dienu kai tu buvai gimnazistas ir mes pykdavomes... Juk jau geriau pyktis nei matyt tave karta per keleta savaiciu... Uj mano mielas broliuk.. O tu kaip visad nenusiteikes bendraut... Pamirsai savo mazike sesyte... Pamirsai...
|
| Pelėda: |
heavy hearted |
| Laikas: |
2003 birželio 12, 22:37:55 |
|
...gaila, kad tik cia |
| Pelėda: |
heavy hearted |
| Laikas: |
2003 birželio 12, 21:19:16 |
|
gera cia ir tiek... |
| Pelėda: |
wicked soul |
| Laikas: |
2003 birželio 12, 01:16:24 |
Mazutis kaukutis Fioris sedejo ant savo sraiges kiaukuto ir ziurejo i zvaigzdes. Jis taip trosko tureti bent viena, bent pacia maziausia zvaigzdute....Pasikabintu ja ant kaklo arba prisisiutu prie kelniu kisenes (jei tik turetu tas kelnes,zinoma) ir butu pats laimingiausias kaukutis pasaulyje... Kas nakti kaukutis ziuredavo i dangaus vandenyna ir prasydavo, maldaudavo jo padovanoti bent pacia neryskiausia, pacia nereikalingiausia, seniausia, maziausia zvaigzdute, bet dangus kaip tylejo, taip tylejo... Zvaigzdes krisdavo kazkur toli, uz gimtosios Fiorio pievos, uz misko ir net uz to mazucio upeliuko... Et.. Bet Fioris nenustojo tiketi, kad viena diena jam pasiseks, kad jis gaus savo zvaigzdute ir gal netgi kelnes, prie kuriu gales ja prisisiuti... Kaukutis buvo visa savo pieva prideliojes tusciu sraigiu kiaukutu, riesutu kevaleliu ir netgi tuscia konservu dezute turejo, kad tik zvaigzdutes nepraziopsot...Bet nei viena nesutiko nukristi butent i Fiorio pieva... Rugpjucio naktimis, kai prasidedavo zvaigzdziu lietus, Fioris pasiimdavo savo pienes pukeliu tinkleli ir eidavo gaudyt zvaigzdziu. Jis pasilypedavo ant didziulio sraiges kiaukuto ir dar pasistiebdavo ant pirstu galu, bet dangaus vis tiek nepasiekdavo ir nesugebedavo susigraibyti sau zvaigzduciu. Karta kaukutis net isilipo i auksciausia savo pievos smilga, bet ir tai nepadejo...
Kuo toliau tuo liudnes nis daresi Fioris, taip jam tos zvaigzdutes reikejo... O viena diena trenke kaukutis kumsciu i savo staliuka ir pasake:
-Ak tu taip! Sakai nenori pas mane nukristi! Na ir nereikia, as pats einu susirasti tave, mano paklydele zvaigzdele.
Fioris isidejo i languota nosinaite riesuto pusele ir melyne, uzsikabino ant savo pukeliu tinklelio ir isejo ieskoti zvaigzduciu anapus misko... Kelione buvo ilga ir varginanti, bet Fioris buvo tvirtai pasiryzes susirasti savo zvaigzdute, todel tese kelione nepaisydamas nei kaitinancios saules, nei slapio lietaus...Jis netgi neissigando kai pro sali praskrido boruzele! Savo kelyje Fioris sutiko daugybe ivairiausiu sutverimu, bet nei vienas nezinojo kur renkasi nukritusios zvaigzdutes ir nei vienas nesutiko palaikyti kaukuciuj kompanija, todel jis keliavo vienas ir labai vienisas...
Viena velyva vakara kaukutis sustojo poilsio po raudona musmires kepuraite ir issitrauke tik vakar rasta zemuogele kai isgirdo kazka graudziai verkiant...Ant musmires virsaus sedejo grazute feja, net praradusi visas savo spalvas is liudesio. Kaukuciui pagailo vargses ir pasikviete ja pas save, sukure jai lauza is dvieju pusies spygliu ir guode kaip tik mokejo...Feja skrido aplankyti giminaiciu, gyvenanciu misko viduryje, o kadangi buvo dar visai jauna, tai ir pasiklydo. Kaukutis pazadejo padeti jai susirasti namus, o po to papasakojo ko pats keliauja....
-Ak, kokia grazi svajone.-atsiduso feja, ir, padejusi garbanota galvele ant Fiorio patiesto bruknes lapelio, saldziai uzmigo.
Kita ryta jie keliavo gilyn i miska ieskoti fejos Ditos giminaiciu ir labai susidraugavo. Dita mokejo daugybe linksmu istoriju, kurios visada prajuokindavo Fiori, o vakarais Fioris pasakodavo Ditai apie savo svajone tureti zvaigzde ir kelnes, prie kuriu galetu prisisiuti ja... Po triju ilgu keliones paru Dija susuko:
-Fiori, Fiori, mes radom juos, radom!!!
Ditos giminaiciai buvo labai dekingi kaukuciui uz ju jaunosios dukterecios saugu atlydejima ir pasiule pas juos pailseti bent iki kito ryto...
Ryte Dita palydejo Fiori iki pagrindinio tako, pabuciavo i skruosta ir pazadejo butinai ji aplankyti kai tik jis gris namo. Ir iteke maza rysuliuka, kuri prisake isvynioti tik kai prises pailseti.
Fioris nuzingsniavo keliu vis galvodamas kas tai gali buti. Ir kai tik pamate tinkama kupsteli, tuoj pat prisedo ir isvyniojo Ditos dovana. O ten buvo...ten buvo...jus nepatikesite...Ten buvo melynos kelnes su dviem kisenem ir ant vienos ant ju spindejo nepakartojamo grozio tikra(!) zvaigzdute...Kaukutis taip nudziugo, kad net pasoko iki smilgos vidurio ir pasileido begti namo. Jam taip norejosi kuo griciau pasimatuoti tas kelnes ir pasirodyti visiems, kad net pamirso ir savo tinkleli...
Grizes namo kaukutis uzverte galva i naktini dangu ir susuko:
-O vis delto as ja gavau!!!
Ir buvo pats laimingiausias kaukutis visoje pievoje, jei tik ne visame pasaulyje....:) |
| Pelėda: |
wicked soul |
| Laikas: |
2003 birželio 12, 00:38:30 |
|
Niekaip nesuprantu kodel tu savo draugams sakai viska, ka isgirsti is manes...Kas cia per sugedusio telefono linija...Signalas atgal grizta kazkoks iskraipytas ir su begale trukdziu...Ak, kodel tu bent karta negali tiesiog patyleti!!!!! |
| Pelėda: |
Morfejus |
| Laikas: |
2003 birželio 12, 00:26:48 |
|
Kaip man gera, kaip man sianden gera, o dievia kaip man geraaaaaaaaaaaaaaaaa.... |
Atgal
::
Toliau
|
|