| |
Atgal
::
Toliau
| Pelėda: |
musius |
| Laikas: |
2004 sausio 9, 22:30:13 |
sedziu kambary, tylu tamsu, viskas aplnkui miegas, ivsia siema, visi vis, tik as ne ... as seedziu ir stebu savo seseli ant sienos, jis soka zvakes ugnies rimtu, muzika tiesiai is sirdies, skamba tik mintys, jos dainuoja piredaini... akys vos laikosi... pramerkiu akis as sedziu traukiny Vilnius- .... vagono nr.3 beisdauzanciu traukinio ratu i begsiu garsas tarsi duslus sirdie garsas tunksi, as pasidairau .. as vienas tame vagone, az uzmerkiu ir galvoju
kad tai sapnes ... bet tai ne sapnas, tiesiog atsistoju ir ir zengiu i pirieki .. pro langa nieko nesimato tik medziu seseliai ir ziemos saltis, tas saltis mane spaudzia, darosi salta, darosi taip nejauku, aplinka nesava aplinkui viskas taip nejauku salta, pilka, ir as zianu kad siame traukunyje viskas taip pilka kituose vagonuose pilku bespalviai zmones, joudai palta vaivorykste nakti sviecia menulio pilnatya lyja , sninga... pucia vejas, skersvejis .. as uzdarau langa ir silciau nepasidaro .. liudna ... tyla nutraukia stabdziai... staukynys stova ir uz kleiu vagonu pamciau seseli zmogaus... begu is paskos... matau tamsia figura kur islipa is traukinio ir bega i miska as ... nepasiduosiu eisu ir begsiu is paskos... ir netiketai figura istirpsta tamsoje... as dairausi.. su skausmu kojoje, su salciu rankose ir baime viduje... as apdirairau apsisuku ir suprantu kas as pasiklidau ir bijau zengti bent zingsni.. zengiu i kaire ... i desnie... tenkiuosi i pire ki .. atgal ir niekur visu tamsa... uz nugaros girdziu pradeda vaziuoti traukinys... taciau zinau kad jau nespesiu... ramiai einu link begiu.. ir girdziu kaip ceza sniagas kaip ceze kito zengiami zingsniai .... kas tai kas tai uz mano nugaros... gyunas..? figura? zmogus ? o gal mano vaizduote? apsisuku ir matau... pajuntu smugi i galva... prabundu kambarys ... apsidairau .lopselis. jame verkia vaikas... ziuriu ir du zmones verkia... ju veiduose liudesis , neviltis, nes ju nesildo ugnis... tiesiog ji uzgeso... o vaikui taip salta... cia nera nei baldu , nei ...
as istariu:
-labas
zmones isigasta ir ziuri i mane, savo asarotomis akimis..... sapnazzzzz |
| Pelėda: |
Nemo |
| Laikas: |
2004 sausio 9, 21:22:05 |
Ar chia yra nors vienas zmogutis kuriam reikia meiles?..
Atiduodu uz dyka:) |
| Pelėda: |
Nemo |
| Laikas: |
2004 sausio 9, 21:20:35 |
Man reikia tik nors vieno tikro zodzio, nors vieno tikro prisilietimo, nors vienos tikros sypsenos, kad nepaklysti tamsoje.
Kodel man niekas niekada nuosirdziai neishtare "as tave myliu"???... |
| Pelėda: |
bleeding |
| Laikas: |
2004 sausio 8, 18:29:00 |
kita siela..
o tu meijles nerandi ? o gal nemoki ieskoti ? |
| Pelėda: |
kita siela |
| Laikas: |
2004 sausio 8, 17:00:17 |
|
bleeding dave viska ko trokstu...kartais pagalvoju ir manau jog is tikro per daug...bet juk nebeatimsi..aj zodizu..gyvenimas vieniems yra labai dosnus kitiems labai labai negailestingas...geriau but apdovanotam visu meile negu jos isvis netureti... |
| Pelėda: |
Asta |
| Laikas: |
2004 sausio 7, 23:00:42 |
A†A (aTa) Koma
Ne tai.. ne tai aš noriu parašyti.. :}
"Visiškai kurčias yra tas kuris nenori girdėti"... ir turbūt visai aklas gali būti tik tas, kuris nenori matyti... arba prisiminti, pajausti... arba nebejausti... |
| Pelėda: |
hailie |
| Laikas: |
2004 sausio 7, 19:48:22 |
|
nju wa =[ ir vel y ta mokykla... |
| Pelėda: |
Laurazzz |
| Laikas: |
2004 sausio 7, 19:36:51 |
|
Nu kon egza ane.... laikykyties, vo gryzes lyriska mob. "perksu".... |
| Pelėda: |
LightGod |
| Laikas: |
2004 sausio 7, 00:19:43 |
n@ktinuke man patiko :) kaip gerai kad atsirado dar viena sauni rasytoja, butu labai puiku kad cia kuo dazniau pasirasytum.
bleeding.. kada nors ....kaj bus lajko... ;) |
| Pelėda: |
bleeding |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 21:51:42 |
kita siela...
emm o ne per daug dave kad nebezinaij ko nori.. ? |
| Pelėda: |
bleeding |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 21:30:44 |
kita siela...
emm o ne per daug dave kad nebezinaij ko nori.. ? |
| Pelėda: |
kita siela |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 20:46:56 |
|
gyvenimas man dave viska..ko noriu,ko trokstu...mylincia seima,buri geru draugu..bet kazko man truksta..o ko? kaip suprasti sunku...:( |
| Pelėda: |
321 |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 18:05:41 |
|
aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa !!!!!!!!!!!!!!!!!!!! |
| Pelėda: |
bleeding |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 17:11:45 |
emm.. LightGod kaip manaij kodel viena akimirka trunka taip trumpaij ? na t.y kodel taij kas buvo nebegali pasikartoti... hm.. na turiu omeny kodel taij kaij buna gera visada taip sunku kad dar kada butu taip or smf.. ?
ech... nesuprasi tu turbut... |
| Pelėda: |
paskendusi vasara |
| Laikas: |
2004 sausio 6, 01:09:33 |
Suplyšę kelnės
Aš atversiu tau duris
Į šešėlių karalystę
Į tas nemigos naktis
Ir į tavo veidmainystę
Pabučiuosiu tau akis
Ir tamsoj suvelsiu plaukus
Liks atšalusi kava
o aš tyliai paklausiu
kam suplėšei mano sielą
kaip senas savo kelnes
kam vakar pravirkdei dievą
palikęs ant palangės
vėl aš pamečiau raktus
nuo 0ranžinių svajonių
dulkes kruopščiai nuvaliau
ir nuo Tavo abejonių
pabučiousiu tau akis
Ir tamsoj suvelsiu plaukus
Liks atšalusi kava
o aš tyliai paklausiu
kam suplėšei mano sielą
kaip senas savo kelnes
kam vakar pravirkdei dievą
palikęs ant palangės
2004 Sausio6d
|
| Pelėda: |
tishe |
| Laikas: |
2004 sausio 5, 20:20:42 |
laba mano mazas mielas zujkuti... nezinau, nuo ko pradeti rashyti tau laishkiuka, tiesiog niekada nezhinau, ka rashyti pradedant. weliau wiskas sawaime rashosi. ash nenoriu rashyti, kad neliudetum, nes tukstanti akimirku mano pacios patirtas, toks skausmas neishnyks nuo mazhucio zhodeliuko "neliudek"... ash turiu tiesiog didzhiule wilti, kad po shios netekties sawo pasaulyje, tu tapsi twirtesne. shiandien, eidama namo, supratau, kad wisgi ne bernai yra kiaules. kiaule yra gywenimas. kiaule... jis siuncia daugybe netekciu, skausmo ir wisko kito. siuncia. tam, kad siela, ikunyta tawyje, tobuletu. ir kada nors ishsilaiswinusi nuo sawo kalejimo- kuno, pakiltu i roju. taip jau yra...
bet wisgi- mes gywenam. gywenam tam, kad milijonus kartu werktume, milijonus kartu dzhiaugtumemes. kazhkodel taip jau gywenime wiskas sudeliota, kad zhmones mieliau liudi, nei dzhiaugiasi. liudeti lengwiau. o gal tiesiog wisada kaltas toks dalykas, kad zhmones yra skirtingi? del to nesupranta wieni kitu ir... kencia! juk kancia yra malonumas, nes jauti, kaip zhmones i tawe atsigrezhia ir apsimeta, jog rupinasi. o gal tikrai- rupinasi?..
gywenimas eina toliau. niekas nesustojo, gal tik tawo mylincios shirdukes plakimas... sustojo... iki shiol ji plake. plake meile, lyg ir abipuse, kuri, pasirodo, buwo... mirazhas. kaip sapnas. kaip dykumoje ishtroshkusio keleiwio wizija apie wandens oaze... tu gywenai sawo isiwaizduojamu geriu. ir buwai laiminga. o gal kaip tik- atwirkshciai, wisas skausmas- tera ishgalwotas, o po juo slepiasi bijanti pasaulio tawo laime? ji bijo buti sugriauta? wel ir wel... gywenimas teisingas. ishmok tuo tiketi. zhinau, kaip tau sunku. wisada buna sunku, kai netenki grazhiausios sawo swajones, kuria turejai sawo rankose.. o gal tik isiwaizdawai turinti... koks gi skirtumas. tawo pasaulyje zhydejo milijonai spalwingu laimes zhiedu. jis buwo wienas ish nuostabiausiu zhiedu. bet... atejus zhiemai- sushalo. nuwyto. ishnyko ish tawo gywenimo. tas zhiedas, kuriuo zhawedamasi, net nejutai, kaip greit bega laikas pro tawo langus. nejutai, kaip wejas nusinesha tawo mintis i tolumas ir klausosi tawo minciu pasaku. ilgai ilgai! atrode, kad tawo laime truks ishtisa amzhinybe. bet laikas... pikciausias musu wisu prieshas, nusineshe i praeiti tai, kas buwo nuostabiausia. bet atnesh kazhka... atnesh! tik mokek laukti. mokek tiketi. tikek. tai nera taip lengwa, zhinau, bet tikek. saule dar tukstancius kartu tekes ir leisis. myliu tawe. labanakt. |
| Pelėda: |
markas |
| Laikas: |
2004 sausio 5, 03:25:56 |
markas
2004 sausio 5
paklyde niekada negrizta...
o as kazkodel vis dar stoviu pradzioje...
gal as nepaklydes??? |
| Pelėda: |
n@ktinuke |
| Laikas: |
2004 sausio 5, 03:05:50 |
|
... ir stiebias medis vienišas į dangų... Taip, raižys padanges tuoj jis savo šakomis, tik dar truputį, dar truputį... Bet gležnus lapelius jau skabo vėjas... Nuogos šakos svyra žemės link, o juk dar ką tik pynėsi aukštai aukštai tarp debesų... ir vėl jos atsitiesia, kyla į viršų... vėl žemyn... į viršų ir žemyn... Monotoniškas traukinio bildėjimas neleido užmigti. Nemiegojo niekas... Jie kažką mąstė. Jie turėjo tikslą, į kurį ir važiavo tuo senu traukiniu. Jis lėtai vežė mus į tikslą... Mus? Ne... mano mintys sukosi tik apie vieną... Vakarėjantis dangus naiviai bandė mane apglėbti, tarsi paslėpti nuo visų negandų... naivus dangus... Abejingi veidai žvilgteldami į mane sužibėdavo kažkokia gyvybe... Žinojau, kiek daug galiu duoti jiems, paprastiems nepažįstamiems žmonėms... brukau jiems savo šilumą, savo meilę, o jiems to nereikėjo... Paniekinta pakilau ir vėl ėjau prie jų siūlydama save... ne, jiems ir vėl nereikėjo.. darkart priėjau, šypsena darės vis dirbtinesnė... ir vėl... „O man tavęs nereik...“ išgirdau balsą iš minios... Žinojau, tai netiesa, bet tai buvo patys skaudžiausi žodžiai... Vieno žmogaus iš visos minios... o man tavęs nereik... O... aš bet ką galėjau padaryt.. tau reik manęs, tu nežinai, ko netenki... Aš galėjau pult ant kelių ir melst atleidimo... galėjau visą dieną praklupėt ant aštriabriaunių akmenų, tik pasakyk, kad tai netiesa... Aš skverbsiuos po truputį į tavo protą, nes širdį jau užvaldžiau... Nepasiduoti... o man tavęs nereik... Lėtai šnibždėdama sau šiuos žodžius einu kažkur... kažkur, kur nieko nepažįstu, kur angelai savo raudom švelniom ramina, kai ašaros jų susilieja su manosiom... o aš tikėjau... pasaka apie krištolinius rūmus, kuriuose aidi melodingas juokas, apie jaukų sodelį, kuriame visad šviečia saulė, apie gražius jausmus, kurie ten gyvena. Ten turėjau gyventi ir aš... ten turėjo būti mano namai... sugriovei mano krištolinę pilį. Dailiai spindinčios šukės dabar mano namai... nors jos palieka tik kraujuojančias žaizdas, gilius įbrėžimus, myliu jas, kaip dar nieko nemylėjau. O mano duženos... Myluoju jas, glaudžiu prie savęs, iš pirštų po truputį sunkias kraujas, nudažo jas raudonai. Kokios gražios mano šukės! Mano... mano.... Tik jos šaltai sau guli, kad ir kaip arti aš jas glaudžiu. Ech, nejaučiat jūs... O gal geriau ir man pavirsti krištoline šuke... gulėčiau, gerčiau kraują kažkieno, o manimi kažkas gerėtųsi... jausmų vampyrė. Lipdau aš jus, žudikės mano mažos, klijuoju, nors atimat iš manęs vis daugiau ir daugiau... Aš turėsiu savo krištolinę pilį... Mirsiu, bet turėsiu... mirsiu, bet turėsiu. Na, pažiūrėk į mane! Jau visai neturiu jėgų... Aš stengiuosi... Aš pati save įkalinau jausmų kalėjime. O, koks aš mažas kvailas vaikas. Geriau švelniai apglėbęs kaklą, klastingai tu pasmaugtum negu tie žodžiai... Aš kabinčiaus nagais į veidą tavo, kovočiau už gyvybę savo... Instinktyviai. Nes kai užgęsta saulė ir visur tamsu... kai nebelieka dėl ko stengtis, nes niekas nebemato... dėl savęs?! Ech, liaukitės... visi mes stengiamės pasirodyti ne prieš save, o prieš kitus. Visi be išimčių. Visi kankiname save, vergaujame jausmams. Juk žmogaus prigimtis - būti mazochistu. Tiesa, įvardiname tai švelniau: mums kenkia aplinkybės ir aplinkiniai... Kaip dar kovot, kai nebepakyla rankos? Kai akys stingsta, merkias, kai tamsu... Dar liko kojos... Atsikeliu ir einu. Tik nežinau jau, kur... Juk tamsu. Bet aš einu ir eisiu, kol nebepaeisiu, kol lengvai krisiu į kažkieno glėbį. Kažkieno... nes tau manęs nereik. Staiga kažkas priėjo. Nenusišypsojau... Ir veidas jo gyvai nesušvytėjo nuo manęs... Aš tik mintyse kartojau: „man tavęs nereik. O man tada nereikia jūsų! Na, ir gerai... O ką gi aš bandau apgauti...“ Pati juk netikiu tuo, ką sakau. Tas abejingasis vis dar šalia... Mąstau, kad nė minutei nepaliekat jūs manęs ramybėj... Kažkas jo išraiškoje keičias... „Kovokime kartu!“, girdžiu... Kovokime už ką? Už tai, ko jau netekom?... Statykim pilį krištolinę, kol kas be sodo ir be juoko... Bet statykim. Aš nežinau... Tai man to reikėjo, ne tau... Statyti, kurti, užsimiršti dirbant, žinant, kad turėsiu aš... turėsiu... O, kur aš patekau? Erškėčių laukas... Ramiai, lėtai aš braunuosi per jį. Erškėčiai aštrūs. Badosi. O aš ramiai einu, visai ramiai. O kur skubėti? Traukinys atbildėjo į stotį. Kiek daug jame aš palikau! Atrodytų, dvi valandos gyvenimo, o iš tiesų gal šimtąkart daugiau... dabar jau aš kažkokia abejinga... Aplinkiniai nužvelgia vis keistai... Dar ką tik buvot tokie patys! Ech jūs, emocijų vergai... Išlipusi einu tolyn. Toliau nuo visko ir visų. Bet vis jaučiu, kad dvi stiklinės akys seka. Aš jas kažkur vedu. Slapstaus nuo jų, dabar man žvilgsniai nemalonūs. Pabėgt bandau, bet aš lėta... Atsisukus matau jas ir toliau. Nuo likimo nepabėgsiu, tyliai pamąstau, bet jį pakeist išdrįsčiau gal... Tad ir klūpau ant kelių garsiai šaukdamasi tavo meilės! Bet kurčias tu arba aš nebylė... Einu einu einu einu... Gal neprieisiu savo tikslo niekada, bet eisiu, nes blogiausia yra sustoti... Ir pagaliau kažką aš priėjau... Iš kur žinau? Jaučiu, kad reikia sustoti, širdis taip kužda... Štai medis su nulinkusiom šakom. Ar tai jau mano laimė? Nukirsti jas visas ar melst, kad stiebtųsi?... Budėjau čia, prie jo, aš tris dienas ir tris naktis... Tyliai sekiau pasaką apie krištolinę pilį ir pasakišką sodą, kol... užmigau... Prabudusi pamačiau žiedais apsikrovusį medį. Jo šakos grakščiai tiesėsi į viršų, lyg kūdikio rankos į motiną. Tu patikėjai mano pasaka... dabar nepasiduok. Turėsi krištolinius rūmus. Turėsi... savo krištolinius rūmus. Ir sodą. Kurį tu susikursi pats... |
| Pelėda: |
mandarino zievius |
| Laikas: |
2004 sausio 5, 01:36:07 |
|
labas. kodel jus visi tokie paniure siandien? nebeverkslenkit geriau nebus suimkit save i rankas ir bukit vyrais kaip as:D o rytoi pasakykit man ta pati ok? :**** |
| Pelėda: |
+boy-16-vln+ |
| Laikas: |
2004 sausio 5, 00:48:48 |
Atejus pavasariui pauksciai tai daro,
Bitutes tai daro,drugeliai tai daro...
Nori tu su manimi isbandyti?
Pamirsk,mes niekada nesimokysim skraidyti :)
Siunciu tau balta vanilini bucini,
Su ilgesio razinomis,su dziugesio glaistu,
Ir nuosirdumo idaru...
Kartais metai bega kaip kraujas!...
Kartais teka kaip smulkus lasai!...
Kartais juos kad skubetu maldauji!...
Kartais juos kad sustotu prasai!...
Mes kiekvienas didelis kaip lasas...
Ir visi su saule artimi...
Niekada zmogus nebuna mazas...
Jei jis buna savimi...
|
Atgal
::
Toliau
|
|