| |
Atgal
::
Toliau
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 28, 22:59:59 |
|
dauzyti galva i siena....lipti sienomis....uzsiversti ant galvos kapisona....buti nematoma....gyventi kitaip....kristi kristi kristi....kiek gi galima?! |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 28, 19:48:51 |
|
uijjjj......mano dantukas ...kodel tu dyksti juk taip skauda...bet gal protingesnis tapsiu xexe |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 28, 18:51:58 |
|
arbata visada valde pasauli:) saunu! |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 28, 18:29:20 |
|
alus yur alus, vynas yra vynas, bet gero puodelio kvapnios arbateles niekas negali pakeisti - joks alus ir joks vynas - niekada |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 27, 21:08:20 |
|
nia:P pvz. bunant lauko kabake prie graaaaaaaaaaaziu sniokssssssscianciu kriokliu skaniau karstas vynas....brrrrrrrrrr....juk jau salta!ech...tuoj reikes issitraukt is spintos palta:( |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 27, 20:21:48 |
o saltas aluz dar geriau uzh karshta vyna ot:)
:PPPpPPppPP~ |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 27, 00:30:28 |
|
bixuose labai skanus karstas vynas.vat=]o dar skaniau,kai zaidi zaidima atspek zodi is ... raides. ir nebesumastai nieko doro...o juk tai tebuvo "isleistuves".............byvaet. |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 26, 23:11:15 |
|
keptos bulvytes yra keptos bulvytes ir tuo viskas pasakyta...niam niam:)) |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 25, 21:55:42 |
|
Meiles degtuku - neuzhdeksi |
| Pelėda: |
zizi |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 25, 21:53:44 |
|
Jai tu kazhko tikrai labai trokshti visas pasaulis tau slapta padeda tai igyvendinti...ech... |
| Pelėda: |
smalsus |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 25, 20:02:14 |
|
Idomus puslapiukas |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 25, 00:15:55 |
|
Vairuoti yra jega! Vairuoti yra nerealu! Vairuoooooooooooooti yra groovy:) vat stai sitaip!;) |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 24, 02:36:20 |
|
Mazo Protelio Meskiukas....nuostabiausias mAzo pRotelio mEskiukas....tiesiog nereikia daugiau nieko aiskinti, tik tiek, kad maZo prOtelio meSkiukas yra nepakartojamas:) |
| Pelėda: |
Lauris |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 23, 01:53:12 |
Lijo, lijo ir lijo. Paršelis sakė sau, kad dar niekad gyvenime - o jam
buvo baisiai daug metų: gal treji, o gal net ketveri - kad niekad dar
nebuvo matęs tiek daug lietaus. Diena po dienos lijo, lijo ir lijo.
"Jeigu,- galvojo jis, žiūrėdamas pro langą,- prasidėjus lietui, būčiau
buvęs pas Pūkuotuką ar Jonuką, ar Triušį, turėčiau Kompaniją:
nereikėtų styrėti vienui vienam nieko neveikiant ir tik galvojant,
kada gi liausis liję." Jis įsivaizdavo, kaip paklaustų Pūkuotuką:
"Sakyk, ar matei kada tokią Liūtį, Pūkuotuk?" - O Pūkuotukas atsakytų:
"Ar nebaisu, Paršeli?"- Ir Paršelis vėl paklaustų: "Įdomu, ar pas
Jonuką irgi lyja?" - O Pūkuotukas pareikštų: "Vargšelis Triušis, ko
gero, išsikraustė iš savo olos, kad nenuskęstų."- Puiku būtų taip
šnekučiuotis, nes iš tikrųjų kokia nauda iš visokių potvynių ar
kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti...
O darėsi iš tikro įdomūs dalykai. Maži išdžiūvę grioveliūkščiai, kur
taip dažnai šniukštinėdavo Paršelis, pavirto upokšniais, upokšniai,
kuriuos jis anksčiau perbrisdavo, virto upėmis, o upė, kurios stačiose
pakriaušėse jis mėgdavo žaisti, išėjo iš krantų ir taip plačiai
išsiliejo į visas puses, kad Paršelis ėmė bijotis nuskęsiąs.
- Truputėlį Baisoka,- kalbėjo jis sau,- būti Visiškai Vandens Apsuptam
Mažam Gyvuliukui. Jonukas su Pūkuotuku galėtų išsigelbėti, Įsilipę į
Medį, Kenga Šuoliuodama, Pelėda - Skraidydama, Triušis - įsirausęs į
Gilią olą, Nulėpausis galėtų išsigelbėti, sakysime, Baisiai
Bliaudamas, kol kas nors jį išvaduotų. O aš sėdžiu sau nusiminęs,
visiškai vandens apsuptas, ir nieko negaliu padaryti.
Lietus vis lijo, lijo, vanduo vis kilo, kilo ir jau beveik siekė
Paršelio langą... O jis nieko negalėjo padaryti.
"Kad ir Pūkuotukas,- galvojo jis.- Nepasakyčiau, jog turėtų daug
Proto, bet niekad jam nieko blogo nenutiks. Daro įvairias kvailystes
ir visada išsikapanoja. Arba Pelėda. Pelėda, aišku, taip pat neturi
daug Proto, bet užtat yra Mokyta. Žinotų ką veikti, jeigu ją apsuptų
Vanduo. Arba, pavyzdžiui, Triušis. Tas iš knygų nesimokė, bet vis tiek
visada ką nors Išmintingo sugalvoja. Arba Kenga. Kenga nėra
Išmintinga, to apie ją nepasakysi, tačiau, bėdon patekus, taip
rūpintųsi savo Riuku, kad iš karto daug negalvodama padarytų, kas
reikia. Arba kad ir Nulėpausis. Jis visada toks nelaimingas, jog net
neatkreiptų į potvynį dėmesio. Bet įdomu, ką padarytų Jonukas?
Ir tada jis staiga atsiminė, kad Jonukas yra pasakojęs apie vieną
žmogų negyvenamoje saloje; tas žmogus parašė laiškelį, įdėjo jį į
butelį ir įmetė į jūrą. Paršelis pagalvojo, kad jei jis irgi parašytų
ką nors ir įmestų į vandenį, tai gal jį kas nors išgelbėtų!
Nuėjęs nuo lango, jis apieškojo visą butą, visus dar neapsemtus
kampus, ir galų gale rado pieštuką, sauso popieriaus skiautelę, butelį
ir kamštį. Ir parašė vienoje popieriaus pusėje:
GELBĖKIT!
PARŠIALIS (AŠ)
o kitoje:
ČIA AŠ, PARŠIALIS, GELBĖKIT, GELBĖKIT!
Paskui įdėjo popieriuką į butelį, kuo stipriau jį užkimšo, kuo toliau
išlindo pro langą - bet ne taip toli, kad iškristų,- kuo smarkiau
užsimojo ir kuo smagiau švystelėjo butelį. Pliumpt! - ir po akimirkos
butelis jau plūduriavo vandenyje, o Paršelis žiūrėjo, kaip jis plaukia
tolyn, net akys įskaudo bežiūrint. Kartais jam atrodė, kad mato
butelį, o kartais - kad tik vandens purslus. O paskui jis staiga
suprato, kad niekad to butelio nebepamatys ir kad padarė viską, ką tik
galėjo, kad išsigelbėtų.
"Dabar,- pagalvojo jis,- kas kitas turės ką nors padaryti, ir
tikiuosi, kad padarys greitai, nes kitaip man teks plaukti, o plaukti
aš nemoku." Paskui giliai atsiduso ir tarė:
- Norėčiau, kad čia būtų Pūkuotukas. Dviese būtų daug jaukiau.
-----------
Prasidėjus lietui, Pūkuotukas miegojo. Lietus lijo, lijo ir lijo, o
Pūkuotukas miegojo, miegojo ir miegojo. Praėjusi diena buvo tokia
sunki. Pamenat, jis atrado Šiaurės Ašigalį ir taip tuo didžiavosi, kad
paklausė Jonuką, ar yra pasaulyje dar Ašigalių, kuriuos Labai Mažo
Protelio Meškiukas galėtų atrasti.
- Yra Pietų Ašigalis,- atsakė Jonukas,- ir dar turbūt yra Rytų ir
Vakarų Ašigaliai, nors žmonės apie juos kalbėti nemėgsta.
Tai išgirdęs Pūkuotukas baisiai susijaudino ir pasiūlė tučtuojau
suruošti Ekspuodiciją ieškoti Rytų Ašigalio, tačiau Jonukas ruošėsi
kažką daryti kartu su Kenga, todėl Pūkuotukas Rytų Ašigalio ieškoti
išvyko vienas. Ar rado jį, ar ne, jau neatsimenu, žinau tik, kad grįžo
namo toks nuvargęs, jog per patį vakarienės įkarštį, nevalgęs daugiau
pusvalandžio, užmigo savo kėdutėje ir miegojo, miegojo, miegojo.
Ir susapnavo jis sapną. Sapnavo, kad pateko į Rytų Ašigalį, ir tas
Ašigalis buvo labai šaltas - aplink vien sniegynai ir ledynai.
Meškiukas rado ten avilį ir įlindo numigti, bet avilys buvo per mažas,
ir letenėlės netilpo,- teko laikyti jas lauke. Ir atėjo Laukinės
Žabankštys, kurios gyvena Rytų Ašigalyje, ir ėmė pešioti jo letenėlių
kailį, norėdamos prisipešti vilnų savo vaikų lizdeliams. Ir juo
daugiau pešiojo, juo šalčiau jam darėsi, kol pagaliau pabudo ir
sušuko: "Oi!"- nes sėdėjo savo kėdutėje, kojas įmerkęs į vandenį, ir
visur aplink taip pat buvo vanduo.
Pliumpsėdamas šoko prie durų ir pažvelgė laukan.
- Rimtas reikalas,- tarė jis.- Reikia bėgti.
Paėmė didžiausią medaus puodynę ir pabėgo su ja ant storos medžio
šakos, kad vanduo negalėtų jo pasiekti. Paskui nulipo žemyn ir pabėgo
ant šakos su kita medaus puodyne... ir kai tas Bėgimas pasibaigė,
atsisėdo ant šakos tintaluodamas kojomis. O greta stovėjo dešimt
medaus puodynių...
Po dviejų dienų sėdėjo Pūkuotukas ant šakos tintaluodamas kojomis, o
greta stovėjo keturios medaus puodynės...
Po trijų dienų sėdėjo Pūkuotukas ant šakos tintaluodamas kojomis, o
greta stovėjo viena medaus puodynėlė...
Po keturių dienų...
O ketvirtosios dienos rytą pas jį ir atplaukė Paršelio butelis, ir
garsiai sušukęs: "Medus!"- Meškiukas pūkštelėjo į vandenį, nutvėrė
butelį ir užsiropštė ant savo šakos.
- Kad tave kur! - sušuko jį atkimšęs.- Šitiek murdymosi veltui! Bet
kam čia tas popiergalis?
Ištraukė jį iš butelio ir iš visų pusių apžiūrėjo.
- Turbūt koks Pranešimas, suniurnėjo sau.- Tikriausiai. O šita raidė
yra "P" ir šita, o "P" turbūt reiškia "Pūkuotukas", ir čia veikiausiai
koks nors man Svarbus Pranešimas, o aš negaliu perskaityti. Reikia
eiti pas Jonuką arba pas Pelėdą, arba Paršelį, pas vieną tų išmintingų
Skaitytojų, kurie moka skaityti, kas parašyta, ir jie man pasakys, ką
reiškia šitas Pranešimas. Bet aš nemoku plaukti, kad tave kur!
Staiga jam į galvą šovė mintis, manyčiau, kad visai išmintinga tokiam
Labai Mažo Protelio Meškiukui. Jis tarė sau:
- Jei butelis gali plaukti, tai ir puodynė gali plaukti, ir jeigu tai
bus labai didelė puodynė, tai aš ant jos atsisėsiu.
Todėl Pūkuotukas paėmė didžiausią puodynę ir tvirtai ją užkimšo.
- Kiekvienas laivas kaip nors vadinasi,- tarė jis.- Todėl mano laivas
vadinsis "Plaukiojantis Meškiukas".- Tai sakydamas paleido savo laivą
į vandenį ir pats šoko įkandin.
Kelias akimirkas Pūkuotukas ir "Plaukiojantis Meškiukas" gerai
nežinojo, kuris turi būti viršuje, o kuris apačioje, bet, išbandę
kelias skirtingas padėtis, juodu sutarė, ir Pūkuotukas drąsiai
apžergęs laivą ėmė guviai irtis letenėlėmis.
Jonukas gyveno pačioje aukščiausioje Girios vietoje. Lietus lijo, lijo
ir lijo, bet vanduo negalėjo pasiekti jo namų. Buvo net malonu žvelgti
iš viršaus į slėnius ir matyti aplinkui tiek vandens, tačiau lijo taip
smarkiai, kad Jonukas beveik visą laiką sėdėjo namie ir galvojo apie
įvairius dalykus. Kas rytą, pasiėmęs skėtį, jis išslinkdavo iš namų ir
į tą vietą, kur buvo atėjęs vanduo, įsmeigdavo šakaliuką. Kitą rytą
jis neberasdavo savo šakaliuko, todėl tekdavo įsmeigti antrą ir tik
tada grįžti namo. Ir kiekvieną rytą, eidamas pakrantėn, jis vis
trumpiau užtrukdavo. Pagaliau penktąją dieną vanduo telkšojo iš visų
pusių, ir Jonukas pirmą kartą gyvenime atsidūrė tikroje saloje. Tai,
aišku, buvo tiesiog nuostabu!
Tą patį rytą Pelėda atplasnojo virš vandenų, norėdama sužinoti, kaip
gyvuoja jos bičiulis Jonukas.
- Sakyk, Pelėda,- tarė Jonukas,- argi ne šaunu? Aš atsidūriau saloje!
- Atmosferos sąlygos pastarosiomis paromis buvo truputį nepalankios,-
atsakė Pelėda.
- Ką?
- Lijo,- paaiškino Pelėda.
- Taip,- tarė Jonukas,- lijo.
- Potvynio lygis pasiekė dar niekad neužregistruotą aukštį.
- Kas įvyko?
- Visur pilna vandens.
- Taip,- sutiko Jonukas,- visur.
- Tačiau prognozė pastaruoju metu jau palankesnė. Bet kuriuo metu...
- Ar matei Pūkuotuką? - Ne. Bet kuriuo metu... - Tikiuosi, kad jis
gyvas ir sveikas,- pertraukė Jonukas.- Truputį dėl jo nerimauju.
Tikiuosi, Paršelis yra kartu su juo. Kaip manai, Pelėda, ar jiems
nieko nenutiko?
- Manau, kad ne. Bet kuriuo metu...
- Nuskrisk ir pažiūrėk, Pelėda. Nes Pūkuotukas neturi per daug proto
ir gali iškrėsti kokią kvailystę, o aš jį taip myliu, Pelėda.
Supranti?
- Gerai,- atsakė Pelėda,- jau lekiu. Ir momentaliai grįžtu.- Ir nuskrido.
Netrukus ji grįžo.
- Pūkuotuko ten nėra.
- Kaip nėra?
- Jis ten buvo. Sėdėjo ant šakos su devyniom puodynėm medaus. Puodynės
yra, o Pūkuotuko nėra.
- Ak, Pūkuotuk!..- sušuko Jonukas.- Kur tu?
- Čia,- atsiliepė niurgzlus balsas.
- Pūkuotuk!
Abu karštai apsikabino.
- Kaip tu atsiradai čionai, Pūkuotuk?- paklausė Jonukas, galų gale atgavęs
žadą.
- Savo laivu,- išdidžiai atsakė Pūkuotukas.- Gavau labai svarbų
Pranešimą, kurį man kažkas atsiuntė butelyje. Kadangi man į akis
pateko vandens, negalėjau perskaityti, todėl atplukdžiau jį tau. Savo
laivu.
Taip išdidžiai kalbėdamas Pūkuotukas įteikė Jonukui raštelį.
- Paršelio laiškas! - sušuko Jonukas, perskaitęs laišką.
- O ar ten nieko nerašoma apie Pūkuotuką?- žvelgdamas jam per petį,
paklausė Mikė.
Jonukas balsiai perskaitė, kas buvo parašyta.
- Nejaugi šitos "P" yra "Paršeliai"? Aš maniau, kad jos yra "Pūkuotukai".
- Turime tučtuojau jį gelbėti! Maniau, kad Paršelis yra su tavimi,
Pūkuotuk! Pelėda, ar galėtum jį išgelbėti ant nugaros?
- Nemanau,- ilgokai pagalvojusi, atsakė Pelėda.- Abejotina, ar Nugaros
Raumenys sugebėtų...
- Tai nors nuskrisk ir pasakyk jam, kad Pagalba Artėja. O mudu su
Pūkuotuku sugalvosim, kaip jį išgelbėti, ir, kai tik galėsim,
atvyksim. Tik nekalbėk, Pelėda, o skrisk, kiek įkabini.
Ir Pelėda tebegalvodama, ką čia dar pasakius, nuskrido.
- O dabar, Pūkuotuk,- tarė Jonukas,- sakyk, kur yra tavo laivas?
- Turiu perspėti,- aiškino Pūkuotukas, jiems einant į salos pakrantę,-
kad tai nėra visai įprastas laivas. Kartais tai Laivas, bet kartais
tai Katastrofa. Viską nulemia...
- Nulemia? Kas nulemia?
- Ar esi ant jo, ar po juo.
- Šit kaip... O kur yra tavo laivas?
- Štai,- išdidžiai atsakė Pūkuotukas rodydamas į "Plaukiojantį Meškiuką".
Tiesą sakant, Jonukas tikėjosi ko kito ir juo labiau žiūrėjo, juo
daugiau galvojo, koks sumanus ir išmintingas Meškiukas yra Mikė
Pūkuotukas. Ir juo Jonukas daugiau galvojo, juo kukliau Pūkuotukas
žiūrėjo žemėn ir stengėsi apsimesti, kad jo visai nėra.
- Bet tavo laivas dviejų nepakels,- apgailestaudamas tarė Jonukas.
- Trijų, kartu su Paršeliu.
- Juo labiau. Oi, ką gi mums daryti, mielas Pūkuotuk?
Ir tada šis Lokiukas, šis mielas Meškiukas, Mikė Pūkuotukas, mūsų P.
B. (Paršelio Bičiulis), T. D. (Triušio Draugas), N. G. ir U. R.
(Nulėpausio Guodėjas ir Uodegos Radėjas),- žodžiu mūsų Pūkuotukas -
tarė tokius protingus žodžius, kad Jonukas įstengė tik spoksoti
išsproginęs akis ir plačiai išsižiojęs, galvodamas, ar tai iš tikrųjų
pasakė Labai Mažo Protelio Meškiukas, kurį jis taip seniai pažįsta ir
myli.
- Mes galime plaukti tavo skėčiu,- tarė Pūkuotukas.
- ?
- Męs galime plaukti tavo skėčiu,- pakartojo Pūkuotukas.
- ??
- Mes galime plaukti tavo skėčiu,- dar kartą pasakė Pūkuotukas.
- !!!
Ir Jonukas staiga suprato, kad tai visiškai įmanoma. Išskleidęs skėtį,
padėjo jį ant vandens smaigaliu žemyn. Skėtis plaukė, tik truputį
krypavo. Pūkuotukas įsirangė į vidų. Ir jau norėjo pasakyti, kad
viskas gerai, tik pamatė, kad ne visai, ir, gurkštelėjęs porą kartų
vandens, išsiropštė į krantą. Sulipus į vidų abiem, skėtis
nebesvyravo.
- Šis laivas vadinsis "Pūkuotuko Protas",- pareiškė Jonukas.
Ir "Pūkuotuko Protas", sumaniai manevruodamas, išplaukė pietvakarių
kryptimi.
Galite įsivaizduoti, kaip džiūgavo Paršelis, pagaliau išvydęs laivą!
Vėliau daugelį metų jis mėgdavo prisiminti buvęš Labai Dideliame
Pavojuje Baisaus Potvynio metu, tačiau pavojus jam grėsė tik paskutinę
laukimo valandą, kai Pelėda nutūpė ant šakos virš jo buto ir jį
drąsindama ėmė pasakoti ilgų ilgiausią istoriją apie kažkokią savo
tetulę, kuri apsirikusi išperėjo žuvėdros kiaušinį, ir ta istorija vis
nesibaigė, maždaug kaip šitas sakinys, kol Paršelis, praradęs viltį
išsigelbėti, užsnūdo persikoręs per langą, ėmė svirti žemyn ir jau
laikėsi tik užpakalinių kojų nagais, bet, laimė, kaip tik tą akimirką
Pelėda, pasakodama, ką pasakė tetulė, garsiai suūkė ir pažadino
Paršelį, kuris stryktelėjo atgal į saugią vietą ir tarė: "Labai įdomu,
bet kas toliau?"- ir staiga išvydo - įsivaizduojate, kaip jis nudžiugo
- šaunų "Pūkuotuko Proto" laivą (kapitonas - Jonukas, I padėjėjas M.
Pūkuotukas), plaukiantį baugomis jo gelbėti...
Kadangi tai iš tikrųjų yra šito pasakojimo galas, o aš po paskutinio
sakinio esu labai nuvargęs, manau, kad čia truputį pailsėsime.
|
| Pelėda: |
Lauris |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 21, 03:13:51 |
|
valio!!!!! dabar peledos ukaus didesniu greiciu :)) |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 20, 23:06:48 |
|
killer in me is the killer in you....sadness smile ... ... .... |
| Pelėda: |
Justea |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 20, 22:59:37 |
|
sirgti yra negerietiska. |
| Pelėda: |
Lauris |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 19, 02:53:30 |
|
hm |
| Pelėda: |
Lauris |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 18, 00:49:55 |
PASAULIS
As sakiau sau, kad matau pasauli. Bet visas pasaulis mano zvilgsniui buvo nepasiekiamas, ir as maciau tik pasaulio dalis. Ir viska, ka maciau, vadinau pasaulio dalimis. Ir as stebejau siu daliu savybes ir stebedamas daliu savybes kuriau moksla. As supratau, kad yra protingos daliu savybes ir yra neprotingos tu paciu daliu savybes. As skirsciau jas ir daviau joms vardus. Ir priklausomai nuo ju savybiu pasaulio dalys buvo protingos ir neprotingos.
Ir buvo tokios pasaulio dalys, kurios galejo mastyti. Ir sitos dalys ziurejo i kitas dalis ir i mane. Ir visos dalys buvo panasios vienos i kitas, ir as buvau panasus i jas. Ir as kalbejau su siomis pasaulio dalimis.
As sakiau: dalies trenksmas.
Dalys sake: laiko kuokstas.
As sakiau: As taip pat triju posukiu dalis.
Dalys atsake: Mes mazyciai taskeliai.
Ir staiga nustojau jas mates, o po to ir kitas dalis. Ir issigandau, kad sugrius pasaulis.
Bet tada supratau, kad nematau daliu atskirai, o matau visas issyk.
Is pradziu maniau, kad tai NIEKAS. Bet paskui supratau, kad tai pasaulis, o tai, ka maciau anksciau, buvo ne pasaulis.
Ir as visada zinojau, kas yra pasaulis, bet ka maciau anksciau, nezinau ir dabar.
Ir kai dalys prapuole, tai ju protingos savybes liovesi buvusios protingos, ir ju neprotingos savybes liovesi buti neprotingos. Ir visas pasaulis liovesi buti ir protingas, ir neprotingas. Bet vos tik supratau, kad as matau pasauli, tuojau lioviausi ji mates. As issigandau pamanes, kad pasaulis sugriuvo. Bet kol taip maniau, supratau, kad jeigu pasaulis butu sugriuves, tai as taip jau nemanyciau. Ir as zvelgiau, ieskodamas pasaulio, bet nemaciau jo.
O paskui ir ziureti neliko i ka.
Tuomet as supratau, kad kol buvo kur ziureti, aplink mane buvo pasaulis. O dabar jo nera. Yra tiktai as.
O paskui supratau, kad as ir esu pasaulis.
Bet pasaulis - tai ne as.
Nors tuo pat metu as pasaulis.
O pasaulis ne as.
O as pasaulis.
O pasaulis ne as.
O as pasaulis.
O pasaulis ne as.
O as pasaulis.
Ir daugiau as nieko negalvojau.
(1930)
is DANILO CHARMSO "NUTIKIMU" |
| Pelėda: |
Uguaanga |
| Laikas: |
2001 rugsėjo 17, 20:50:41 |
|
Liau liau, pabandysiu ir ash paukaut nes inetas ant tiek dubu dave, kad tik shi puslapi turbut tesugeba atidaryt. Ash tai save laikau ne kokia tais naktine peleda, o elementariu gaidzhiu, kuris net ne ukauja, bet gieda:))) Liau liau |
Atgal
::
Toliau
|
|